Artėjanti šimtmetį mininti Dainų šventė „Kad giria žaliuotų“ įpareigoja permąstyti, ką kiekvienas turime padaryti, kad giria žaliuotų. Žaliuojantis medis – gyvas, nukirstas – miręs, ir tik amatininko rankos jį geba prikelti naujai gyvybei: šaukštui, kraičio skryniai, lėkiui ant kraigo, mediniam žaisliukui vaiko rankose.

Vaikų tradicinių amatų miestelyje sudera pastovumas ir tėkmė, čia galima pamatyti, kaip atgimsta senieji amatai, pajusti, kaip atgyja negyva medžiaga, kaip rankoje priglunda įrankis ir kokia bendryste alsuoja darbas kartu. Senųjų amatų dirbtuvių mokytojai – ne tik garsūs liaudies dailės meistrai, bet ir pedagogai, kurių mokiniai ne kartą apdovanoti Lietuvos mokinių liaudies dailės konkurse „Sidabro vainikėlis“, taip pat gabiausi Lietuvos mokiniai.

Vaikai vaikams – nuoširdžiausias mokymosi metodas, kai drąsu prieiti, ne gėda klausti, smagu augti kartu vienam kitą palaikant ir suprantant.