Kas mus, kaip bendruomenę, sutelkė 1924-aisiais, pirmojoje Lietuvos dainų šventėje, ir kas tebesies po amžiaus, 2024-aisiais, kai susitiksime vėl? Taip, mes būsime visai kitokie, bet vis tiek tie patys — ta pati dainuojanti ir šokanti Lietuva, ta pati mus vienijanti kalba, mus auginanti kultūra.
Kas yra šimtmetis? Tai laikas, per kurį užaugome kaip valstybė, subrendome kaip visuomenė, sužaliavome kaip giria, kurioje kiekvienas medis turi savo balsą. Tas balsas — laisvos ir kuriančios Lietuvos balsas. Tas balsas — mūsų atmintis. Tai tavo ir mano balsas, reiškiantis mus vienijančią tradiciją, jos gyvybę.
Mes, dainuojantys ir šokantys žmonės, ir esame ta tradicija, ta gyvybė, išlikusi per amžių. Esame unikali gentis, susitinkanti kas kelerius metus ir prabylanti sava kalba. Šios genties kalba sutampa su žemės kalba. Su paukščio ir upės, su kultūros ir atminties kalba, nes mūsų kalba yra gyvybės kalba, todėl ją suprantame visi, priklausantys ypatingajai Cantor Lituanus — lietuvių dainingųjų — genčiai.
Šimtmetis yra puiki proga įsivardyti savo esmę.
Kiekvienas tarsi žinome, nujaučiame, apie ką yra šie žodžiai ir kokią reikšmę jie įgauna šiandien, kai pandemiją keičia karas, kai tūkstančiai balsų nutyla.
Mūsų vertybės — gyvybė, kuri nesibaigia. Gyvybė, kurios neįmanoma nei užgniaužti, nei pamiršti, nes ji yra viena, bet mūsų visų. Tai gyvastis, kuri per amžius tęsiasi — iš žmogaus į žmogų, iš atminties — į ateitį, iš namų — į pasaulį, iš kalbos — į dainą, iš 1924-ųjų — į 2024-uosius. Todėl ruošdamiesi šimtmečio Lietuvos dainų šventei, atsiremiame į mums svarbiausią žodį gyvybė, kviesdami visus kartu pasvarstyti, kas ir kodėl mes esame šiandien ir kokie išliksime, kaip būsime rytoj.
Lietuvoje ir visame pasaulyje kasdien kalbame apie gyvybės vertę, jos tausojimą, ekologiją — mūsų sąmoningumą neteršti, išsaugoti, taupyti. Mūsų pasirinkimą gyventi taip, kad gyvybė tęstųsi ir po mūsų. Ir ekologiją pagaliau ėmėme suvokti pagal graikišką šio žodžio prigimtį — įsiskaitėme į žodį oikos, reiškiantį namus. Taip, tai tie patys — mūsų — namai, ta pati — gyvybės — tema, kurią regime kaip šiandien esmingą bendrystės ženklą.
Šimtmečio Lietuvos dainų šventę pasitinkame žodžiais kad giria žaliuotų, kviesdami juos suprasti ne kaip šūkį, o kaip mūsų bendruomenės tikslą. Kaip pareigą suvokti, kas ir kodėl tą girią prieš šimtmetį pasodino, ir kaip būtinybę ją išsaugoti tiems, kurie kartu su šia giria žaliuos po mūsų.