2024 m. šimtmetį švenčiančios Lietuvos dainų šventės bendrąjį konceptą perteikia jos pavadinimas „Kad giria žaliuotų“, reiškiantis mus vienijančią tradiciją, jos tęstinumą, visus esinius – gamtą, žmones, kultūrą – vienijantį gyvybės pradą, tam tikrą ekosistemą. „Kad giria žaliuotų“ yra ir mūsų bendruomenes jungiantis tikslas. Šventės idėjinę struktūrą konstruoja visos vienaip ar kitaip šią gyvybės idėją interpretuojančios Dainų šventės sandaros dalys.

Pagrindinis uždavinys, kurį kelia Liaudies meno parodos kūrybinė komanda – parodyti tradicijos gyvybingumą. Medžio šerdies vaizdinys tam itin palankus.

Šerdis reiškia:
- ir ašį, stuburą, kuri palaiko kūną, jo tvirtumą, stiebimąsi aukštyn,
- ir kartu – gyvybės ištakas, versmę, tekančiais syvais tą kūną maitinančią, kad jis skleistų šakas, žaliuojančią lają,
- ir širdį – branduolį, esmę, kuri kalba apie rūšies tapatumą ir skirtį nuo kitų (žodžių šerdis ir širdis etimologija bendra).

Parodos sudarymo principai ir uždaviniai. Formuojant kolekciją bus siekiama atlikti tam tikrą liaudies meno situacijos analizę ir diagnozuoti, ką – klestėjimą ar dekadansą – liaudies menas išgyvena šiandien, t. y. – ar jis išlaikė esminius bruožus, jį suformavusias prasmes, paskirtis (bandant įvardyti ir tai), ką laiko tėkmėje įgijo ar prarado, kiek praturtėjo ar degradavo, ar aktualūs ir šiandien gali veikti istoriniai modeliai – kokie ir kaip. Suvokiant, kad gyvybės pagrindas yra idėjų ir formų įvairovė, kismas, būtų bandoma nustatyti, ar, viena vertus, tai atsispindi šiandienos kūryboje ir, kita vertus, ar esama darnaus santykio su tradicija, pagaliau – ar pastaroji vis dar tebebyloja apie tai, kuo šioje kultūros raiškoje esame saviti, ar ir kuo skiriamės nuo kitų tautų, kultūrų šiuolaikinio liaudies meno kūrėjų, ar esame pajėgūs įžvelgti pasaulinių kultūros raidos tendencijų įtaką mūsų meistrams, neatmetant to, kad brandi, kūrybinga, savitai besireiškianti veikla ir jos produktai pasiekia universaliausius, prigimtinius visos žmonijos dvasinius, vertybinius pamatus. Ekspozicijai numatoma pritraukti ir tautinių bendrijų (žydų, karaimų, romų ir kt.) meistrų darbus, stebint tarpusavio ryšius ir skirtumus. Parodos rengėjai įžvelgia ir sieks atskleisti ir tai, kokią investiciją liaudies menas gali suteikti dabarties ir ateities vizualiesiems menams ir kultūrai apskritai.

Pasirinktas diagnostikos metodas, įvairovės principas bus taikomi peržiūrint kiek įmanoma didesnį kiekį visos Lietuvos šiuolaikinių liaudies meno kūrėjų darbų (regioninėse „Aukso vainiko“, Lietuvos tautodailininkų sąjungos skyrių parodose, meistrų dirbtuvėse) ir atrenkant parodos koncepciją atitinkančius pavyzdžius. Svarbu pabrėžti, kad ši paroda bus formuojama ne kaip atskirų objektų sankaupa, o kaip visuma – horizontalus ir vertikalus įvairių gyvųjų liaudies meno rūšių pjūvis.

Architektūra. Parodos architektūrinis sprendimas, objektų komponavimo principas taip pat remsis medžio – jo šerdies ir metų metais auginamų rievių – metafora. Ekspozicinė erdvė (-ės) bus struktūruojama (-os) remiantis išcentriniu plėtros principu, kai centras ar šerdis yra senieji liaudies dailės kūriniai (iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, kitų muziejų fondų), o rievės – vėlesnių epochų ir dabar dirbantys vyresni bei jaunieji tradicinę dailę kuriantys meistrai. Galimas objektų grupavimas – pagal liaudies meno rūšis, dirbinių medžiagą ir pan. Siekiant išryškinti atskirus parodos objektų segmentus (tarsi atskirus medžius jų sankaupoje) bus sprendžiamas architektūrinių, apšvietimo elementų panaudojimas.

Tarpdisciplininis suvokimas ir refleksija. Nauju, pirmą kartą tokio pobūdžio parodoje panaudojamu parodos koncepcijos, jos ekspozicijos bei liaudies meno apskritai suvokimą papildančiu ir plečiančiu elementu bus teminių ekskursijų programos sudarymas, kviečiant jas vesti įvairių kultūros sričių „gidus asmenybes“ – dailininkus (pvz., parodos kuratorė Aušra Jasiukevičiūtė), menotyrininkus (dr. Vytautas Tumėnas), mitologus (dr. Daiva Vaitkevičienė), etnologus, kitus meno ir nematerialaus kultūros paveldo žinovus, tyrinėtojus, kūrėjus.

Baigiantis ekspozicijos terminui ar parodos uždarymo proga numatoma surengti nedidelę situaciją aptariančią, perspektyvas modeliuojančią konferenciją – diskusiją.

Parodos atidarymas: 2024 m. liepos 2 d.

KŪRYBINĖ GRUPĖ

Kuratorės – skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė, dailėtyrininkė Solveiga Petkevičienė, etnologė Asta Valiukevičienė
Architektės – Laura Kuršvietytė, Jūratė Volkavičiūtė
Konsultantai – Dalia Bernotaitė, dr. Vytautas Tumėnas, Vida Šatkauskienė