Istorija

Dainų šventės istorija trunka jau šimtą metų. Sužinokite svarbiausias jos akimirkas!

Įvykusios šventės

       

Dainų šventė nuo tada iki dabar

Už ką turėtume būti dėkingi šveicarams ir vokiečiams?

Lietuvoje šiandien vykstanti Dainų šventė būtų kitokia (o gal jos visai nė nešvęstume?..), jei ne trys itin svarbūs kultūriniai-istoriniai elementai. Visų pirma, mes turėjome tvirtai susiformavusią liaudies dainavimo tradiciją, antra, mums stiprią įtaką padarė XIX a. pabaigos — XX a. pradžios tautinis atgimimas ir, trečia, prasidėjo lietuviškų chorų sąjūdis. Būtent pastarąjį reiškinį įkvėpė mėgėjų chorų sąjūdžiai, kilę Romantizmo epochoje, XIX amžiuje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Vis dėlto Vidurio Europoje šie chorai buvo reikšmingesni visuomeniniu lygmeniu, o ne menine verte, todėl ilgainiui, išsikvėpus visuomenės dėmesiui, dainų švenčių minėtose šalyse nebeliko. Užtat Baltijos šalyse — priešingai: mėgėjų chorai čia ne tik prisidėjo prie tautinės tapatybės paieškų, bet ir tiesiogiai paveikė nacionalinę profesionaliąją muzikinę kultūrą.

Galime didžiuotis tuo, kad Lietuva tapo vienintele Europoje katalikiška šalimi, kuri iš protestantiškų šalių perėmė dainų šventės reiškinį bei šią šventę pradėjo organizuoti kliaudamasi tik savo pačios jėgomis. Tik pamanykite! Lietuva drįso žengti kitokiu, nutolusiu nuo tuo metu vyravusių vokiško stiliaus dainų ir protestantiškų giesmių, keliu, t. y. pasirinko grynąją savitą liaudies dainų tradiciją, kurią susiejo su a cappella forma, būdinga Europos chorams.

Inteligentijos vaidmuo kuriantis lietuviškiems chorams

Nors chorų kūrimosi pradžią Lietuvos valstybėje galima užčiuopti XV amžiuje, tačiau tautinė chorinė kultūra vis tik asocijuojasi su XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje kilusiu tautiniu atgimimu. Lietuvos tauta, susiklosčius nepalankioms istorinėms aplinkybėms (polonizacijos įtaka, stiprėjanti rusifikacija, persekiojami katalikai ir inteligentija, lietuvių spaudos draudimas), stiprybės privalėjo ieškoti savo dėmesį sutelkdama į folklorą. Tad nėra ko stebėtis, kad to meto inteligentija — Simonas Stanevičius, broliai Antanas ir Jonas Juškos, Jonas Basanavičius, Antanas Baranauskas, Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Kudirka ir kiti — atliko didžiulį vaidmenį — rinko ir skelbė lietuvių liaudies dainas.

XIX a. antroje pusėje lietuviai ėmė rimtai rūpintis lietuviškų giesmių grąžinimu į religinį gyvenimą. Reikia pasakyti, kad lengva nebuvo — nors caro valdžia bažnyčioje giedoti gimtąja kalba nedraudė, bet tam ypač priešinosi vietinė sulenkėjusi dvasininkija. Vis tik atsvara tapo nauja kunigų karta, kuri buvo ne tik intelektuali, bet ir nusiteikusi patriotiškai. Tad priešakinėse linijose ugdant tautiškumą stovėjo jau minėtos asmenybės — J. Tumas-Vaižgantas, A. Baranauskas, Maironis, taip pat Motiejus Valančius, Antanas Vienažindys, Adomas Jakštas ir daugelis kitų, kurie klojo pamatą lietuviškai giesmei.

Lietuviškiems chorams plėtotis itin padėjo Vokietijoje prasidėjusi bažnytinės muzikos pertvarka, kuria siekta į bažnyčią grąžinti grigališkąjį giedojimą. Lietuvoje šiuo klausimu daugiausia nusipelnė Juozas Naujalis. Šiame krašte reikšmingiausias reformos darbas — pramoginė, t. y. lenkiška, pakeista profesionalia muzika. Dėl to susiformavo puiki terpė steigtis lietuviškiems chorams ir populiarėti lietuviškoms giesmėms.

O ar žinojote, kad bažnyčioje, be dvasininkų ir tikinčiųjų, ypatingą reikšmę turėjo vargonininkai? Vargonininko amatas, kaip ir kiti amatai, buvo perduodami mokantis iš meistro. Įdomu tai, kad daugelis vargonininkų Lietuvoje grojo ir giedojo kliaudamiesi savo klausa, tad J. Naujalis užsibrėžė juos išmokslinti. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo vargonininkai ir aplink juos besitelkiantys chorai daugiausia laikėsi bažnyčios.

Kokius iššūkius įveikė lietuviški chorai?

Ypač sunkus chorams buvo lietuvių spaudos draudimo laikotarpis. Carinė valdžia nuožmiai atakavo bet kokias tautinės kultūros apraiškas. Dėl šios priežasties daugelis pasaulietiškų chorų laikėsi slapta. J. Naujalis taip pat veikė pogrindžio sąlygomis — 1899 m. subūrė pirmąjį pasaulietišką chorą „Daina”. Šis choras slapta repetuodavo ir organizuodavo pasirodymus privačiame bute. Ar įsivaizduojate, kaip rizikuodavo choristai užsiimdami draudžiama veikla?.. Vis tik J. Naujalio suburtam chorui pakako drąsos pasirodyti viešai 1900 m. iškyloje-gegužinėje, vykusioje miške netoli Kauno.

Lietuviški vakarai

Spaudos atgavimo metais kultūros atstovai galėjo lengviau atsikvėpti ir įgyvendinti slapta brandintas idėjas, parodyti savo darbus. Netrukus atgijo lietuviškų chorų ir lietuviškų vakarų sąjūdis. Lietuviškas vakaras — renginys, kuriame būdavo rodomas spektaklis, dainuodavo vietos choras. Paprastai toks vakaras vykdavo sodžiuje ar miestelyje, stambesnio ūkininko klojime, rečiau salėje. Teigiama, kad per dešimtmetį (1905—1914 m.) galėjo būti suorganizuota apie 4—5 tūkstančiai tokių vakarų (tiems, kas mėgsta statistiką — beveik kasdien po 1,5 renginio). Tad nė nereikia abejoti, kad choras tapo vienu svarbiausių lietuvių saviraiškos būdų.

Lietuviškuose vakaruose skambėjo ne tik liaudies kūryba, bet ir pirmosios profesionalų sukurtos dainos. Beje, iš ano meto spaudos archyvų išaiškėja viena itin graži ir svarbi detalė — lietuviškuose vakaruose chorai privalėdavo sugiedoti V. Kudirkos „Tautišką giesmę”. Susirinkusieji prašydavo ją pakartoti du ar net tris keturis kartus.

Jungtinio choro vizija

Vyraujant tautinio atgimimo nuotaikoms, visuomenėje radosi didelio bendro choro vaizdinys. Tik įsivaizduokite, kokį jausmą žadindavo retkarčiais bažnytinėmis progomis susibūręs kiek didesnis giedotojų būrys. Toks jungtinio choro įsivaizdavimas buvo itin romantizuojamas ir siejosi su vieninga tauta, valstybingumo išraiška.

Tad nenuostabu, kad 1906 m. „Vilniaus žiniose” išspausdinta kvietimų rengti Tautos šventę. Kvietimuose raginta atvykti kaimo žmones, net tikėtasi, kad galėtų dalyvauti ir lietuvių chorai iš Rygos, Petrapilio, Odesos ir kitų miestų. Šventėje turėjo būti ne tik dainuojama ir šokama, bet ir rengiama mugė, darbininkų ir amatininkų pasitarimai. Vis tik tokia šventė buvo dar pernelyg ankstyvas užmojis. Tautos šventei organizuoti visų pirma reikėjo finansinių išteklių, atsakingai dirbančio organizatoriaus bei autoritetų, kurie kviestų visuomenę į šventę ir galėtų prisidėti prie įvairių renginio darbų.

Įdomu tai, kad prie raginimų rengti Tautos šventę savo nuomonę išdėstė „Vilniaus žinių” redaktorius Antanas Smetona (vėliau tapęs Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Prezidentu). Jis teigė, kad svarbiausia ne liaudies kūryba, žmonių bendravimas, bet parodyti sau ir pasauliui, kad esame brandi tauta, kad jau galime „žengti civilizacijos keliu”. Ši žinutė to meto žmonėms buvo kaip lygiavertės Europos tautos pareiškimas veikti, telktis kartu išsaugant tautiškumą pasitelkus dainuojamąją kultūrą.

Užtat 1909-aisiais užfiksuotas pirmasis jungtinio choro (apie 100 choristų) pasirodymas Jurbarke vykusiame lietuviškame vakare. Panašių sueigų būta ir daugiau, tačiau išsiplėsti iki rimtesnio renginio nepavyko dėl Pirmojo pasaulinio karo.

Dainuojamoji kultūra iki Pirmojo pasaulinio karo

Ruošiant lietuviškus chorus visas dėmesys buvo sutelktas į dainos atlikimo techniką. Chorvedžiai rūpinosi giedojimo mokymu, kūrė repertuarą, dalyvavo viešuose koncertuose. Daugeliui nerūpėjo organizaciniai iššūkiai. Nors ir būta bandymų telkti chorus į vienas rankas, tačiau istorinės aplinkybės tam buvo nepalankios. Vis tik esame dėkingi už paskiras iniciatyvas J. Naujaliui, besirūpinusiam bažnyčios pertvarka, kuravusiam vargonininkus, Stasiui Šimkui, nuolat skatinusiam veikti miestų ir bažnytkaimių chorus, Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, vadovavusiam chorui, viešai kalbėjusiam apie estetinės muzikos problemas, Vydūnui, aktyviai veikusiam Mažojoje Lietuvoje. Visų prisidėjusių tikslas buvo aiškus — klojant lietuvybės pamatus kurti mūsų muzikinę kultūrą.

Taigi iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje susiformavo chorinė kultūra: užaugo gabių chorinės muzikos kompozitorių karta, atsirado chorų bei jų klausytojų, apie pasirodymus buvo rašoma spaudoje. Visos šios aplinkybės artino prie pirmosios Dainų šventės. Atsigręžus į XIX a. pabaigą — XX a. pradžią didžiulį įspūdį palieka lietuviškų chorų sąjūdis, kuris buvo itin reikšmingas ne tik Lietuvos, bet ir Europos kontekste. Tautinis atgimimas tapo puikia aplinkybe iškilti šiam tautos dainuojamosios kultūros reiškiniui.

Pirmoji Dainų diena

Lietuva iš Baltijos šalių buvo paskutinė, surengusi nacionalinę Dainų šventę. Iš pradžių daug dėmesio skirta pavadinimui: nuspręsta pasirinkti ne tokį įpareigojantį — Dainų diena. Specialiai sudaryta komisija išsirinko vietą tuometinėje laikinojoje sostinėje — Ąžuolyną. Pirmosios nacionalinės šventės organizatoriai rimtai ir atsakingai ėmėsi darbo: pirmas reikalavimas, kurį šie iškėlė — chorų vadovams atrinkti tik puikią muzikinę klausą turinčius ir balsingus choristus.

Dainų dienoje, vykusioje 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d., dalyvavo 77 chorai. Jiems teko nelengva užduotis — pasiruošti repertuarą ir pasirūpinti tinkama šventine apranga. Visa tai reikėjo padaryti savo jėgomis ir lėšomis.

Kaunas iš peties ruošėsi šiam neeiliniam įvykiui — ne tik organizavo tautinio meno parodas, bet ir gražino miesto aplinką, kartu ragindami prisidėti ir miestelėnus apnakvydinant šventės dalyvius ar puošiant gatves.

Jau rugpjūčio 22 dieną Kaunan plūstelėjo pirmieji dailiai apsitaisę choristai — visi keliavo kas kaip galėjo, kai kuriems iš jų tai buvo pirmoji kelionė į šį didmiestį. Pirmąją renginio dieną dalyviai pradėjo anksti rytą repetuodami, vėliau buvo atidaryta Žemės ūkio ir pramonės paroda, o gerokai po pietų — ir pati Dainų diena, prasidėjusi Vinco Kudirkos „Tautiška giesme”. Harmonizuotų lietuvių liaudies ir originalių sudėtingesnių dainų melodijų skambesį susirinkusiems dovanojo apie 3500 dalyvių.

Pirmoji Dainų šventė išties pavyko — dešimttūkstantinės minios traukė tiek į parodas, tiek į koncertus, nors dalis dainininkų grįžo į namus kiek anksčiau dėl viena diena nusikėlusios antrosios šventės dalies netikėtai prakiurus dangui.

Tačiau dainavo ne tik Didžioji Lietuva, bet ir Mažoji. Tad trumpam stabtelėkime ir nukreipkime savo žvilgsnius į šį nepaprastą regioną, išlaikiusį savitą dainuojamojo folkloro dvasią.

Mažosios Lietuvos vaidmuo

Mažoji Lietuva, nors ir mažiausias etnografinis kraštas, yra vienas įdomiausių — savitas, gaubiamas paslaptingumo ir kitoniškumo. Tad ir šio regiono lietuvių rengtos Dainų šventės skyrėsi nuo likusios Lietuvos.

Visa ko pradžią galime sieti su dainuojamaisiais vakarais, organizuotais kultūrinės draugijos „Birutė” ir Tilžės lietuvių giedotojų draugijos, kurios įkūrėjas buvo Vydūnas. Būtent šiam iškiliam kultūros ir visuomenės veikėjui Mažosios Lietuvos lietuviai turi būti dėkingi už ilgametį darbą draugijoje, ne tik jai vadovaujant, bet ir rengiant koncertus bei Dainų šventes įvairiose Mažosios Lietuvos vietose. Tilžės giedotojų draugija sėkmingai naudojosi to meto spauda, norėdama kuo plačiau informuoti apie rengiamas šventes, todėl jose kaskart dalyvaudavo iki 3000 žiūrovų.

Tiesa, retas žino, kad šiandien organizuojamų Dainų švenčių scenarijaus pamatai atspindi pirmąsias Dainų šventes, Vydūno rengtas Tilžėje. Visos paskesnės dainų šventės neapsiėjo be dainų dalies (kuri buvo ir tebėra pati svarbiausia), orkestrinės muzikos, šokėjų pasirodymų (vadintų laigymais) bei pasilinksminimų.

Chorų gausa Mažojoje Lietuvoje

Toks Tilžės giedotojų draugijos dainų švenčių entuziazmas užkrėtė ir kitų Mažosios Lietuvos miestų ir miestelių lietuvius, todėl XX a. pradžioje susikūrė daug giedotojų draugijų (ypač jaunimo). Galiausiai jos visos susivienijo į vieną bendrą, sujungusią jaunimą — „Santarą”, kuri savo „aukso amžių” išgyveno praėjus Pirmajam pasauliniam karui. Klaipėdoje taip pat veikė profesionalus choras „Aida”, atspindęs Vydūno idėjas ir tikslus. Dėl aukšto meistriškumo ir lietuviškumo puoselėjimo šis choras buvo itin populiarus. Ir tai buvo ne pabaiga, nes kūrėsi ne tik įvairios sudėties suaugusiųjų chorai, bet prie jų sąjūdžio prisidėjo ir gimnazijos — beveik kiekviena ugdymo įstaiga turėjo po atskirą chorą. Tokia chorų gausa ir padiktavo norą organizuoti Mažosios Lietuvos dainų šventes.

Klaipėdos krašto išskirtinumas

Visgi Klaipėdos krašte politinė situacija nebuvo itin palanki. Vokiečiai vylėsi laikui bėgant susigrąžinti prarastą kraštą, todėl tarp lietuvių ir tenykščių vokiečių vyko kultūrinė kova. Vokiečiai įsteigė kultūrinių organizacijų, giedotojų draugijų, rūpinosi muzikiniu teatru bei rengė Dainų šventes, veikė vokiška spauda. Tad lietuviams teko atlaikyti vokiečių chorinės kultūros spaudimą, nes šie per chorus visomis išgalėmis stengėsi diegti vokišką mentalitetą, parodyti ir sudominti kultūriniu lobynu, į savo veiklą įtraukti kuo daugiau lietuvių jaunimo. Lietuviams nebeliko nieko kito, kaip tik duoti atsaką šioms vokiečių iniciatyvoms ir visą savo dėmesį skirti choriniam dainavimui — puoselėti muzikinę žmonių saviraišką, kolektyvinį muzikavimą. Klaipėdos krašte rengiamos Mažosios Lietuvos Dainų šventės turėjo tapti atsvara vokiškajam identitetui. Šis kultūrinis pasipriešinimas privalėjo dirbti sistemingai, kantriai, atiduodamas visas savo pastangas.

Pirmoji Mažosios Lietuvos dainų šventė

Pirmajai Mažosios Lietuvos Dainų šventei ruoštasi itin rimtai — tai liudija to meto vietinė spauda, kurioje skelbtos įvairios naujienos, repertuaras, patarimai dalyviams. Šventės komitetą sudarė aktyvūs meno ir visuomenės veikėjai, o vienas iš dirigentų, turėjęs patvirtinti šventės programą, buvo pats Vydūnas, kuris, be abejonės, į repertuarą daugiausia įtraukė tradicinių Mažosios Lietuvos chorų atliekamų kūrinių bei šio krašto autorių sukurtų dainų.

Dvi dienas (1927 m. birželio 6—7 d.) trukusioje dainų šventėje netrūko iškilmingumo: skambėjo ne tik senosios Klaipėdos krašto giesmės, kompozitorių sukurti kūriniai, bet ir įkvepiančios kalbos bei Lietuvos himnas. Jungtinį chorą sudarė 600 dainininkų, dalyvavo apie 100 karinių orkestrų muzikantų, o žiūrovų buvo tiek daug, kad tūkstančiai smalsuolių liko klausytis už tvoros.

Dar nenuslūgus pirmosios Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės džiugesiui, jau imta planuoti antroji, o chorai visus metus privalėjo dalyvauti mažesniuose renginiuose, kad kitoje Dainų šventėje pasirodytų kuo profesionaliau.

Ypač įsimintina buvo trečioji šio krašto Dainų šventė, įvykusi 1938 m. liepos 9—10 dienomis, kurią būtų prasmingiau vadinti visos Lietuvos dainų švente. Tokio titulo ši šventė nusipelnė dėl to, kad minint du iškilius jubiliejus — krašto susijungimo su Lietuvos valstybe penkiolikmetį ir Nepriklausomybės dvidešimtmetį — scenoje pasirodė 105 chorai iš visos Lietuvos. Suskaičiuota, kad šventėje dalyvavo apie 3000 dainininkų, apie 10 000 žiūrovų.

Kaip Didžiojoje Lietuvoje Dainų šventė klostėsi antrąkart — 1928-aisiais?

Rengiantis antrajai nacionalinei Dainų šventei buvo daug iššūkių — stigo organizacinių pajėgų ir laiko, nes 1926 m. nuvertus teisėtai išrinktą tuometį prezidentą Kazį Grinių kurį laiką niekas nesiryžo kviesti į masinius susibūrimus. Tad iš naujo atgaivinus Dainų šventės klausimą, teko sutrumpinti programą.

Nors šiuokart Dainų švente susidomėta beveik dukart triskart daugiau (užregistruoti 173 chorai — apie 8000 atlikėjų), bet dėl brangaus transporto pirmąją dieną susirinko 6000 dainininkų, o kitądien jų dar sumažėjo iki 4000. Abi Dainų šventės dienas buvo atliekamas tas pats 21 dainos repertuaras, tik antrąją dieną muzikinius kūrinius papildė moksleiviai, kurie atliko gimnastikos pratimus. Publikai pageidaujant, ne vieną kūrinį teko kartoti.

Antras kartas spaudoje įvertintas kaip kiek profesionalesnis atlikimo technikos atžvilgiu, tačiau tobulėti norėjosi, tad jėgos buvo telkiamos 1930-ųjų Dainų dienai.

Trečioji Dainų šventė, skirta Vytauto Didžiojo 500 m. mirties metinėms

Trečiąją Dainų šventę 1930 m. nutarta skirti Vytauto Didžiojo 500 m. mirties metinėms. Paskelbtą konkursą kantatai Vytauto Didžiojo garbei sukurti laimėjo Juozas Gruodis, ir kantata tapo visos šventės akcentu.

Žiniasklaidoje buvo rašoma, kad Dainų šventės mastas prilygo vykusiai 1928-aisiais, o programa beveik nesiskyrė nuo ankstesnių (iš 24 kūrinių originalūs buvo 7).

Dainų šventės sovietmečiu (1950—1988 m.)

Pasikeitus santvarkoms Dainų šventės tradicija nenutrūko, o įgavo naują prasmę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Štai 1953 m. lietuvių tremtiniai Dainų šventę minėjo tolimajame Sibire, Igarkoje, o 1956 m. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados lietuviai Dainų šventę surengė Čikagoje.

Lietuvoje Dainų šventės kaskart vis gausėjo. Sovietmečiu Dainų šventės organizatoriai stiprino renginio formatą ir turinį, į programą vis įtraukdami naujovių. 1950 m. program papildė Šokių diena, o 1960 m. šventei Vingio parke pastatyta estrada, talpinusi apie 20 tūkstančių dainininkų. 1964 m. surengta pirmoji Respublikinė moksleivių dainų šventė, kurios prireikė dėl vis didėjančio moksleivių chorų įsitraukimo ir šio amžiaus grupei tinkamesnio repertuaro. O štai 1970 m. pirmą kartą vyko teatralizuotas liaudies dainų ir šokių ansamblių vakaras, iki šiol išlikęs Dainų šventės programoje.

1975 m. Dainų šventė sulaukė daugybės svečių iš užsienio: JAV, Kanados, Brazilijos, netgi Australijos. Renginys ėmė traukti tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. O chorai traukė Maironio „Lietuva brangi”. Šie ženklai tarsi budino Lietuvą iš sąstingio naujam valstybingumo etapui.

Valdžią ypač domino 1985 m. Dainų šventė, gal dėl to, kad ore tvyrojo antikomunistinės nuotaikos. Suvokiant, kokią reikšmę turėjo lietuviška daina ir šokis, šventė, sukvietusi net 38 800 dalyvių, tapo tarsi repeticija Dainuojančios revoliucijos išvakarėse.

Atkūrus Nepriklausomybę

Kokia garbė rengti Dainų šventę nepriklausomoje Lietuvoje! Nepaisant to, kad ekonominė blokada 1990-aisiais kėlė rimtų finansinių keblumų, planų neatsisakyta, ir surengta Tautinė dainų šventė. Jos sandara papildyta dar vienu elementu — Tautiniu vakaru (dabar — Folkloro vakaras). Apskritai kalbant apie po Nepriklausomybės atgavimo vykusias Dainų šventes, jos dažnai siejamos su valstybingumui paminėti svarbiomis progomis, o meninės dalys kuriamos pasirinkus vienijančią tematiką, dažniausiai iškilias Lietuvos asmenybes, pavyzdžiui, 1998 m. vykusioje Pasaulio lietuvių dainų šventėje minėtas Lietuvos valstybės atkūrimo 80-metis, 2003-iaisiais — Lietuvos valstybės (karaliaus Mindaugo karūnavimo) 750 metų jubiliejus, 2009-aisiais — Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, 2018-aisiais — Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis.

Per 34-erius atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus Dainų šventės idėja ne tik išsiplėtė: nuo kanklių koncerto (pirmąkart 1998-aisiais) iki vokalinių ansamblių koncerto (pirmąkart 2018-aisiais), bet ir lietuvio sąmonėje įsitvirtino kaip vienas iš tapatybės ženklų ir ypatinga proga visai tautai pabūti kartu.

Koks Dainų šventės vaidmuo valstybėje?

100 metų siekiančios Dainų šventės organizavimo tradicijos neabejotinai kiekvienam iš mūsų siejasi su ypatinga lietuvio pagarba ir meile dainuojamajam žodžiui ir šokiui, sutelkusius tautą sunkiais istoriniais etapais ir padėjusius žadinti patriotinius jausmus, priešintis primestai santvarkai. Tai visuotinis kultūros reiškinys, leidęs taikiai išreikšti tautos politinę poziciją ir solidarumą.

Šis reiškinys neatsiejamas ir nuo tautosakos, išaugusios iš žemdirbiškos pasaulėjautos, kartu randantis sąsajų su Vakarų kultūros pasauliu. Dainų šventėje vystomos dainuojamojo meno, šokio, muzikos ir kitos formos padeda kartoms keistis žiniomis ir mokytis pasaulio suvokimo per tradicijas, folklorinį meną.

Dainų šventė kaskart telkia ne tik įvairaus amžiaus lietuvius, gyvenančius Lietuvoje ar užsienyje, bet ir Lietuvoje įsitvirtinusias kitų tautų bendruomenes.

Kaip tauta turime kuo didžiuotis, nes pasauliniame kontekste esame unikalūs — 2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos Dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, o 2008 m. Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse įrašytos į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Organizatorius
Lietuvos nacionalinis kultūros centras
Partneriai
LR kultūros ministerija, Vilniaus m. savivaldybė, Kauno m. savivaldybė, Lietuvos savivaldybės
Informacinis
partneris
LRT
Mecenatas
Swedbank
Renginį globoja
LR Prezidentas
Gitanas Nausėda
LR Prezidentas
Patronažą skiria
UNESCO
Rėmėjai
Švyturys Nealkoholinis, Neste, Maxima
LTG Link, Kautra, Clear Channel
ACM, Retail Media Baltic, Piksel
Twinsbet Arena